karaėdas

×karaė̃das (rus. кopoeд) sm. (2) 1. kirminas, kuris graužia medžių žievę, kinivarpa, kirmvarpa: Jauną mišką sugadino karaėdai, ir gana Mžš. Mišką karaėdai užpuolė Gr. Karaėdai baigia naikinti miškus Skdv. 2. stačias padžiūvęs medis, sausuolis: Parsivežiau iš miško karaėdų, o kad gerai dega Vdk. Mūsų pirktame baralė[je] daug karaė̃dų ir išvartų Up. 3. menk. blogas žmogus: Karaėdas baigia namus pragert Jž.